Didžiausias menas šypsotis tada, kai žemė slysta iš po kojų; kai žiūrint į priekį nieko nematai, ar vienas stovi mūšio lauke pačiame centre; kai netikėtai dingsta žmogus, kuris visad ėjo greta; kai laimės taurė apsiverčia aukštyn kojomis. Šypsotis, kai viduje talžo audros vėjai- tai ne kaukė, ne veidmainiavimas. Tai stiprybės ženklas. Ženklas, jog žmogus pasiruošęs ištverti viską, nestovėti vietoj ir žengti į priekį. [R.G]