2014m. sausio 27d.

Gyvename ir užmirštame dėl ko tai darome. Liejam neapykantą ant visai nepažįstamų žmonių komentuodami iš pirmo įspūdžio susidariusį vaizdą, užuot tuo metu pasakę kažką mielo savo gyvenime brangiam žmogui, primindami kokia gija jus jungia. O gal tuo metu net prikeldami jį iš užslėptos pilkumos, kuri slegia. Gailimės žodžių, neišpasakotų jausmų, nepadarytų veiksmų, kurių atoveiksmius tenka tik svajose išvysti, o tuo metu susikaupęs ir užstrigęs gerklėje gniužolas neleidžia kvėpuoti. Viskas nusėda ant širdies ir darosi sunku džiaugtis tuo, kas ištiesų susideda į laimę. Kiekvieną dieną judame suspaudę lūpas, panirę į savo nepasitenkinimų vandenyną, atsiriboję nuo pasaulio ir pabėgę nuo bėdų užsisklendžiam muzikoje, užsidėję ausinuką, bežiūrintys į vieną tašką, užuot apsižvalgę aplink. Galbūt tuo metu kažkam reikia Jūsų pagalbos ar tik paprastos šypsenos, kuri sušildo ir ramina, bet visgi atsimuša į Jūsų susikurtą mūro sieną. Skundžiamės ir naikiname laimės jausmą reikšdami kaip mums trūksta vieno ar kito daikto, bet pamirštame svarbiausią- šeimą, draugus, stogą virš galvos, galimybę mokytis ir būti nepriklausomu, maistą, kurį galime rinktis ir pasilepinti, bei kitus patogumus, kai tuo tarpu kažkas yra daug laimingesnis pabudęs ryte ir neturėdamas nieko, bet džiaugdamasis tuo, kad yra vis dar gyvas. Švaistome pažadus, užuot pradėję gyventi dabar, kurtis ateitį realybėje, suimti viską į savo rankas, o ne pasitikėti likimu. Pergyvename dėl to, kas ką pasakė, kas kaip apsirengė ir dėl kitų paskalų, užmiršdami, jog tie žmonės nėra jūsų gyvenime ir pažinti jūsų nenori- jie nieko mums nereiškia, bet kreipiame dėmesį ir kažkodėl pasiduodame kitų žmonių įtakai. Vadovaujamės kažkieno sukurtais stereotipais vietoj to, kad išnirtume iš tos pilkos visuomenės ir sukurtume naujas spalvas, jaustumėmės patogiai, o ne įspausti tarp rėmų. Nebranginame sveikatos, o kai ji dingsta, stovime prie prarajos krašto, imame gailėtis nueitu keliu, švaistytu laiku, o svarbiausias turtas tampa gyvenimas- sveikata. Tada tik prisimenam kas yra džiaugsmas ir laimė. O tai pasirodo tik smulkmenos ar senai pamiršti dalykai, iš kurių ir susideda viskas. Tik tada, kai jau visko nebesugrąžinsi, mes suprantame. Bet kodėl kiekvieną sykį pasidarius sunkiau, mes negalime tada prisiminti tikrąjį džiaugsmą gyvenimu ir apsidairyti, kol dar ne vėlu? Taip jau yra. Tokie mes žmonės. Ir pakeisti viską galime tik pradėję nuo savęs. [R.G]