Vieno brangaus žmogaus žodis ligos patale

Iš amžinos tylos suskamba it sirena.

Švelniai spusteli pirštus šilta, suglebusi ranka

Ir prasiskverbia ašara vos pramerktoje akyje.

Aplinkui vien nereikšminga svarba,

Dabar priešais stovi tik josios šviesa.

Po ilgų kovų su komine tiesa,

Svarbu tapo tai, kas yra šalia.

Tyla.. Bet mano veidą glostanti ranka

Pasako daugiau nei lūpos išduoda ją.

Atrodo, į širdį džiaugsmas nesutilps, 

Žiūrint į jos spindinčias akis.

[R.G]