2010m. rugpjučio 17d.

KAip norisi kartais pasinerti į nematomą laiko tėkmę, neegzistuoti, dingti.. Norisi ištrinti skaudžias gyvenimo klaidas, gyventi taip, lyg jų net nebūtų buvę.. Užmiršti visus melus, apgaules, negalvoti ir nejausti jų sukeltų padarinių.. Bet praeitis visad seka iš paskos, mina ant kulnų ir palieka gilias pusles ant jų.. Jos didėja ir didėja, kol galop sprogsta.. Ir tada labai peršti.. Sukandęs dantis bandai šypsotis, bet dirbtinumas išduoda Tave.. Draugai per daug gerai pažįsta šitą šypseną ir pasiklydusių akių žvilgsnį.. Jie bando atsekti minčių raizginio galą, bet per daug jis sunarpliotas, kad pati rasčiau kaip iš jo pabėgti.. Labirintai. Taip galiu pavadinti savo jausmų ir minčių pasaulį.. Pakliuvus į jį, ne visi sugeba rasti išėjimą. O ir pati labai sunkiai randu šviesą.. Jei ne mylimų žmonių balsai ir jų šiluma nežinau ar rasčiau kelią atgal.. [R.G]