2010m. sausio 15d.

Diena, kuri atrodo įprasta kiekvienai kitai greitai praskriejančiai, per kurią nespėji pajusti jos trapumo.. Žingsnis po žingsnio, žemė girgžda po kojomis. Šerkšnas jau dengia plaukus, o šaltis maloniai virpina kūną. Pakeliu akis. Kas kart vis labiau temsta, o ten viršuje žiburių tik daugėja. Žvelgiu į vieną pusę, į kitą ir mane užplūsta begalinė ramuma. Nebesinori nieko, kaip tik eiti, eiti, eiti.. O kur tas kelias nuves? Jau neberūpi.. Šaltis virpinęs kūną virsta šiluma, o ji vis stiprėdama virsta karščiu , kurio jau nebegaliu sustabdyti. Jis degina. Vis labiau ir labiau. Pakyla ranka ir ji nusileidžia ant karščiu plustančios vietos, bet nieko. Visiškai nieko. Žnybteli tą vietą, bet.. Suduodi- nieko.. Imi smarkiau, tačiau smūgiai atsimuša tarsi į sieną. Laikas šiuo metu tampa visagaliu. Dar truputi.. Dar truputėlis ir jau nebejausiu visiškai nieko.. Bet ar Tu to nori? Ar tu nori nebejausti viso to kas.. šildo kiekvieną tavo sielos kartelę, kas užpildo visus galimus tarpus? Supranti.. Galva nusileidžia žemiau, akys nukrypsta kitur, paspartini žingsnį ir sieki pradžios tikslo.. Kojos nebeklauso, bet kovoji.. Galvoje sukasi žodžiai: "Turi.Privalai.Tu gali." Bet kas kart tampa vis sunkiau.. Kol imi svarstyti ar verta? [R.G]