2009m. gruodžio 6d.

Kartais norisi bėgti, dingti kuo tolyn nuo visko. Pasinerti į užmarštį, į save, atsiriboti nuo visų, pamiršti, jog egzistuoju ir kad kiti užmirštų apie mane. Norisi likti ten, kur niekas nerastų manęs, kur būtų ramu, tėkmė sustotų, laikas neapsiribotų. Kur būtų tamsu, bet pažvelgus į viršų išvysčiau šviesos ir vilties žiburius. Kur vėjas švelniai glostytų veidą, bet neleistų sustingti ir jausti šalčio keliamą virpulį. Norisi tik šilumos. Šilumos, kuri pulsuotų visame kūne, kuri priverstų judėti ir žengti pirmyn, nepasiduoti.. Pabudintų viduje norą tęsti pradėtą kelionę link tikslo, leistų pasijusti laisvai ir nesupančiotai neigiamų jausmų. Tačiau žinau, jog reikia ieškoti kitų būdų vis atai patirti, nes dingti kuo tolyn nuo visko, palikti kažkieno kito valiai tai, kas man brangu, tai ką myliu, palikti juos vienus- ne išeitis. Kai išmus valanda kada tapsiu nebereikalinga, tada pasitrauksiu, kad netapčiau kliūtis, našta, inkaru kitiems. Mano norai priklauso ne tik nuo manęs. Jų vadovai yra tie, kuriuos myliu. Viskas priklauso nuo jų ir nuo mano pasirinkimų. [R.G]