2009m. gegužės 6d.

Taip.. Net nežinau nuo ko pradėti.. Nors.. Pirma ką galiu pasakyti tai- gyvenimas gražus. Ir nesvarbu, kad einant per jį tenka kentėti, liūdėti ar pralieti ašaras. Tai mane dar stipriau sustiprina ir paskatina gyventi toliau. Užeina momentai, kai norįs išbučiuoti kiekvieną sutiktą žmogų ir net kompiuterį, bei kitus daiktus, išbėgti į lauką ir stipriai, stipriai apkabinti savo ciuckį, nulėkti iki upeliukščio ir šokti į ledinį vandenį, pakilti į daugiaaukštį ir šokti nuo stogo rėkiant: "aš skrendu!", pasiimti garsiakalbį ir šaukti, jog myliu šį gyvenimą. Bet, žinoma, dėl atitinkamų pasekmių negaliu to padaryti.

Tačiau, visgi, būna momentų, kai ašaros nesilaiko akyse. Kai atrodo viskas pilka ir atsibodę, niuru ir beprasmiška. Bet vos pradėjus kukčioti savęs klausiu: "ką aš čia pošimts pypkių darau?!" Ir tada apsunkusi ašaromis veide nušvinta plati šypsena ir pasigirsta garsus juokas. Va  tada tai komiška situacija- verkia ir juokiasi. Bet juk pagalvojus, kiekvienas įveiktas sunkmetis tik sustiprina, kiekviena blogybė kažkada baigiasi ir praeina. Jeigu mažiau imsiu tai į širdį, viskas dar greičiau praeis ir atsistatys į vietas. Be to, liūdint tik švaistomas laikas, kuris gali nutrukti bet kurią akimirką. Todėl džiaugiuosi, šypsausi net tada kai siela verkia. Ir ne tik dėl to. Juk bloga ir slogi nuotaika užkrečiama, o ypač ji plinta tarp tikrų draugų. Todėl dar ir dėl jų verta būti švyturiu ir nukreipti savo švytėjimą kitiems, pasinaudojant užkrečiamumu džiuginti, versti šypsotis, juoktis kitus. [R.G]