2009m. balandžio 12d.

Atrodo kvaila, bet... Kiekvienas turime savų ydų, įpročių. Gal kažkur šiuo metu žmogus, kuris tuo panašus į mane, daro taip pat ir galvoja: "Dauguma žmonių pasakytų, jog tai kvailystė." Galbūt, bet juk mes nuolatos jas krečiame. Ir nesvarbu ar iš geros, ar blogos valios.
Kiekvieną vakarą, prieš pasineriant į sapnų pasaulį, išlendu pro langą... Ir tai darau ne dėl to, kad įkvėpčiau nakties tylos ir vėjo. Na, žinoma, pasimėgauju vėjelio dvelksmu, ramuma, bet.. Tai darau dėl to, kad pažiūrėčiau  į šviesulius danguje.. Su jais pasikalbėčiau mintyse ar pasišnibždėčiau tamsoje.. Pamatytų kas, tai sakytų, jog pamišusi ir su savimi kalba, tačiau aš ne ta, kuri kreipia į tokius žodžius dėmesį. Oj ne. Tikrai dėl tokios nuomonės ar žodžių neatsisakyčiau savęs. Man mėnulis ir žvaigždės- draugai, kuriems galiu išlieti visą save, šeima, kuriai aš priklausau ir esu jos dalelytė (nors ir maža, bet esu), mokytojai, kurie parodo kuria linkme keliauti toliau, kad nepasiklysčiau, šviesa, kuri nutvieskia tą pusę į kurią reikia sukti, maistas, kuris pamaitina sielą, ramuma, vanduo, kuris užlieja visų šiluma. O visi šie dalykai tai tartum antras gyvenimas. Kodėl antras? Dėl to, kad palaužta pirmojo turiu antrąjį, kuris išgydo mane ir įkvepia toliau tęsti pradėtą ir dar tik įpusėtą gyvenimą.. [R.G]