2009m. sausio mėn.
Išaušta nauja diena. Saulei apšvietus mišką, jame esančius medžius, pasigirsta garsai: tylūs, bet melodingi, kažkuo skirtingi, bet kažkuo ir panašūs. Šakų lingavimas, lapų šnaresys- visa tai kalba. Kaip kalba tarp draugų: senų ar naujų, tikrų ar apsimetusių jais.
Būna- eglės badosi. Net nespėji pajusti, kaip aštrūs gyvenimo spygliai, kuriuos laikei kažkada artimus ir savus, įsiręžia į šakas, kurios buvo it sparnai, be kurių negalėtum skristi gyvenimo keliu. Tu tik pajunti tuštumą, pro kurią skverbiasi šaltis. Ir tada supranti, ką reiškia žodis žaizda...
Jau nebe supranti, kurie šalia tavęs yra tikri draugai, o kurie tiesiog konkuruoja dėl gaunamos šviesos. Tada telieka pasikliauti audra, kuri net stipriausius medžius kartais priverčia lūžti. Jos dėka pamatai, kas tave apsaugos savo šakomis- nesvarbu, ar storos jos ar plonos, o kas tiesiog paliks tave vienu vieną. Ir nežinai, ar kitas lūždamas nesistengia kliudyti, ar nenori palaužti tavęs ir nusitempti gilyn į tamsą, kurios nepasiekia net menkiausia šviesa. kur tu lieki pamirštas ir užmirštas. O ten kiekviena diena vis labiau irsti.
Bet jeigu taip neatsitiks ir tu stovėsi kaip stovėjęs, tu busi vienu vienas. O vėjas tik pus į tave iš visų pusių, be jokios menkiausios užuovėjos, nešios tavo lapus po visur kartu su jais nusinešdamas dalelę tavęs... [R.G]
2014.02.22 20:03
Komentarai