...Aš žinojau, kad būsiu laiminga, jei mylėsiu, jei klausysiu meilės balso, jei eisiu jos keliais, kad ir kokiais stačiais ir pavojingais... Ji apipila perlais, papuošia brangakmeniais ir negailestingai viską atima, palikdama nuogą... Ji pavydi lyg jauna mergaitė pajutusi pirmą kartą bučinių saldumą... Teškia į prarają... Veda ir paklaidina.. Duoda regėjimą ir apakina.. Duoda poetui šviesą ir čia pat jį visai sumaišo... Suteikia tikrumą, bet kartu atsiveda blaškymąsi... Ji didžiausia egoistė ir.. labiausiai aukojasi... Meilei pakanka meilės.. Ji yra per daug didelė, kad ją išsakytum ir per daug maža, kad apie ją kalbėtum... Ir kas atspės, kur jos daugiau: jaunųjų glėbyje, senukų vienatvėje ar vienuolio tikėjime?.. Kas ją sugaus, jei ji nepagaunama kaip vėjas, nors... mes jos pačiupti?.. Ji laikina kaip lauko gėlė ir amžina kaip žvaigždės. Ji viena vienintelė, bet neapsigaukim: mylim ne kartą, ji grįžta į širdį tų, kurie jos ilgisi ir net aplanko nepasiruošusius ir nelaukiančius. Ji priešingybių vienybė, kurioje lyg dangaus skliautuose sutelpa milijonai mirtingiausių žvaigždžių- kaip kad ašaros būna saldžios ir karčios, kaip kad skausmas malonus. Jos sesuo- laimė, brolis- kančia. Aš sutikau ją ryto rasoj, o vakaro migloj ją pamečiau...
Ji yra tai, dėl ko mes gyvename, dėl ko kenčiame ir dėl to džiaugiamės... Ji yra viskas ir be jos nėra nieko. Ji yra Meile... ♥'
2014.03.01 10:14
Komentarai